1859 metais J. Simpsonas išrado pirmąjį pasaulyje elektrinį kaitinimo elementą ir gavo šio gaminio patentą. Elektrinis kaitinimo elementas sudarytas iš metalinės vielos ritės, kuri yra šarvuota metaliniame vamzdyje, o metalinis vamzdis ir metalinė viela yra izoliuoti keraminėmis izoliacinėmis medžiagomis, kad taptų šildymo korpusu, kuris yra mūsų gerai žinomas elektrinis šildytuvas.
Dėl to, kad tuo metu trūko tam tikros technologinės įrangos, šis išradimas negali būti pritaikytas, nėra tinkamo varžos laido kaip varžos tipo kaitinimo medžiagos, o medžiaga, kurią galima naudoti, yra tik geležinė viela. Tačiau, kadangi geležinės vielos savitoji varža yra labai maža, sunku pagaminti aukštą įtampą, o varžos viela iš tauriųjų metalų yra brangi.
Kaitinimo elementų gamyba ir tobulinimas įsibėgėjo tik 1910 m., kai JAV jau buvo gaminamas nikelio-chromo lydinys, pasižymintis aukšta atsparumo temperatūrai ir didelėmis savitumo savybėmis, o dirbtinės neorganinės izoliacinės medžiagos jau buvo prieinamos. Nuo tada buvo įvykdytos pagrindinės elektrinio kaitinimo elemento gamybos sąlygos.
Tikrasis elektrinio šildytuvo vystymasis įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais, kai pagrindinis procesas buvo sukurtas milteliniu būdu, o 1918 m. JAV General Electric Company patentavo gamybą (Generalelectric of USA), kurią sudaro metaliniai vamzdeliai. Vamzdyje yra koncentrinė šildymo laido spiralinio apskritimo padėtis, aplink yra miltelių pavidalo izoliacinė medžiaga.
Tačiau toks požiūris taip pat nepasiteisino, nes nebuvo tinkamų mašinų ar gamybos būdų. Iki šeštojo dešimtmečio vidurio Europoje taikytas metodas vis dar buvo gana sudėtingas, o tai lėmė brangias išlaidas, ir tik po to, kai (Bulten Kanthal) išpopuliarino JAV (OAKLEY), buvo sukurtas originalus Amerikos rinkai skirtų mašinų gamybos dizainas. jo elektrinio šildymo elemento pritaikymas ir populiarumas buvo skatinamas visame pasaulyje.
